Tarptautinių patirčių įgyvendinimas gimtajame mieste: uteniškės, šokio pedagogės Ievos Kvaselytės istorija

Kaip prisistatytumėte žmogui, kuris pirmą kartą Jus sutinka ir nieko apie Jus nežino?

Esu žingeidi, nuolat mokytis pasirengusi keliautoja, šokėja ir pasaulio gyventoja. Keturiolika metų praleistų Norvegijoje mane išmokė matyti platesnį pasaulį ir atpažinti galimybes, kurios atsiveria žmogui, jei jis leidžia sau judėti – tiek keliaujant, tiek savo viduje. Todėl kai manęs paklausia, ar gyvenu Utenoje, su šypsena atsakau, kad Lietuva man per maža – mano namai yra ten, kur galiu kurti ryšį.
Esu šokio ir judesio praktikė, pedagogė ir įtraukiojo šokio puoselėtoja. Dirbu su vaikais, mokytojais, senjorais, žmonėmis su negalia ir įkalintais asmenimis. Tikiu, kad judesys yra universali kalba, sujungianti labai skirtingus pasaulius. Mane įkvepia idėja, kad kiekvienas kūnas gali judėti savaip, kiekvienas žmogus yra unikalus ir gražus, o tikrasis mokymasis vyksta tada, kai žmonės susitinka atviri, atsineša savo patirtis ir dalijasi jomis be vertinimo.

Kokia buvo Jūsų profesinė ir asmeninė kelionė iki darbo su žmonėmis, turinčiais negalią?

Ilgą laiką mano gyvenimas nebuvo susijęs nei su šokiu, nei su menu, nei su žmonėmis, turinčiais negalią. Norvegijoje dirbau koordinatore viešbutyje – bendravau su naftos įmonėmis, organizavau konferencijas ir vestuves. Iš šalies tai atrodė įspūdinga, tačiau viduje jutau, kad darbas teikia daugiau liūdesio nei džiaugsmo, o mintis, kad profesionalia šokėja jau nebebūsiu, mane slėgė.
Vieną dieną netikėtai atradau Šokio ir judesio terapijos studijas. Nesuprasdama, kur ši patirtis mane nuneš, stačia galva nėriau į ją. Baigusi mokslus pradėjau vesti užsiėmimus lietuvėms moterims, o tam, kad galėčiau tiesiogiai prisiliesti prie žmonių su negalia, susiradau asmeninės asistentės darbą ir ieškojau įkvepiančių specialistų užsienyje.

Grįžusi į Lietuvą, apsilankiau jau dabar ir mano organizuojamame festivalyje „Debesų pieva“, kur susitikimas su regos negalią turinčiu vyru įkvėpė mane vesti judesio užsiėmimus žmonėms su negalia. Žingsnis po žingsnio, daug pastangų, ir šiandien jau galiu pasakyti, kad šokis tapo ne tik mano darbu, bet ir pašaukimu. Mane žavi, kaip natūraliai mano gyvenimo kelias atvedė į šią sritį – tarsi pati veikla mane susirado.

Ar prisimenate momentą, kai pajutote, kad šokis ir judesys gali būti ne tik menas, bet ir pagalbos forma? Kaip tai nutiko ir kodėl būtent šokis tapo Jūsų darbo įrankiu?

Taip, labai gerai pamenu tą akimirką po studijų, kai traukiniu važiavau namo ir ašaros tiesiog liejosi. Tada supratau, kad šokis nėra tik estetinė išraiška – jis gali būti įrankis geresnei emocinei sveikatai.
Pirmą kartą šokį, kaip meną, pamačiau savanoriaudama Kosta Rikoje. Tuo metu dar nežinojau apie įtraukiojo šokio kompanijas. Pamačiusi pasirodymą, kuriame kartu šoko profesionalūs šokėjai ir žmonės su negalia, supratau, kad tai yra ypatinga meno forma – tokia, kurios iki tol nebuvau mačiusi. Ant scenos visi tampa lygūs; žmogaus negalia virsta galia, o visas pasirodymas tarsi išjudina kažką žiūrovo viduje.
Per praktikos metus labai aiškiai supratau, jog šokis tapo įrankiu, kuris padeda žmogui sugrįžti į savo kūną, atrasti balansą, vidinį saugumą ir bendrystę. Todėl šokis man nėra tik menas – tai terapinė, socialinė ir bendruomeninė praktika.

Kaip paprastai atrodo Jūsų vedami užsiėmimai?

Užsiėmimai visada turi aiškią struktūrą: švelnų įsijungimą per kvėpavimą ir įsiklausymą į kūną, žaismingus judesio pratimus, partnerių ir grupės sąveikas, ritmo, erdvės ir balanso užduotis, improvizaciją bei refleksiją, kurioje žmonės dalijasi patirtimi. Tačiau neretai užsiėmimai keičiasi pagal situaciją – prisitaikau prie grupės poreikių, nuotaikos ar konkrečių dalyvių būsenų, kad kiekvienas jaustųsi įsitraukęs ir saugus. Naudoju spalvotas skareles, parašiutą, perkusinius vamzdžius, muzikos instrumentus – jie padeda įsitraukti ir pritaikyti užsiėmimus įvairių galimybių žmonėms.

Kas šiame darbe yra sudėtingiausia ir kas labiausiai įkvepia?

Sunkiausia darbe – susidurti su žmonių baime „nesugebėti“, „neatitikti normos“, „judėti ne taip“. Liūdna matyti tiek jaunų žmonių, tiek vyresnių susikaustymą ir baimę judėti. Bet būtent tai mane ir įkvepia. Stebėti, kaip žmogus per trumpą laiką atsipalaiduoja, išsitiesia, ima juoktis, prisiliečia prie kitų ir prie savęs – tai pati gražiausia šio darbo dalis. Taip pat sudėtinga yra praplėsti žmonių ribas: dažnai jie netiki, kad visi gali šokti, o net mažas judesys jiems jau yra didelis pasiekimas. Dirbdama su judesiu, iš tiesų dirbu daugiau su požiūrio plėtimu, saugios aplinkos kūrimu ir atsipalaidavimu. Čia mes savo negalią transformuojame į galią – paradoksalu, bet tai dažniausiai labiausiai liečia tuos, kurie neturi jokios medicininės diagnozės.

Kaip manote, ko mes kiekvienas galime pasimokyti iš žmonių, turinčių negalią?

Labai dažnai gaunu klausimą – tiek iš kitų, tiek iš savęs: kodėl dirbu su negalią turinčiais žmonėmis? Atsakymas labai paprastas – aš iš jų gaunu daugiau, nei duodu. Pati asmeniškai mokausi labai daug ko: autentiškumo, kantrybės, lėtesnio buvimo, gebėjimo pastebėti mažus dalykus, kurie dažnai nepastebimai praeina pro akis. Žmonės, turintys negalią, dažnai turi nepaprastą gebėjimą būti savimi – be kaukių, be vaidmenų, be noro įtikti. Iš jų galime mokytis paprasto, tikro žmogiškumo ir bendruomeniškumo. O iš žmonių, turinčių fizinę negalią, galime pasimokyti ypatingos stiprybės – kasdienio ryžto, atkaklumo ir drąsos gyventi savo ritmu.

Kas jus paskatino pradėti veiklą Utenoje?

Utena yra mano gimtasis miestas – čia užaugau, formavausi kaip asmenybė. Nors grįžusi iš emigracijos į Lietuvą apsigyvenau Vilniuje, labai natūraliai mano veikla pradėjo skleistis būtent Utenoje. Kaip sakoma, savos sienos padeda – ir aš tą tikrai jaučiu. Čia buvo žmonių, kurie nuo pat pradžių tikėjo tuo, ką darau, mane palaikė, kvietė ir leido augti. Tai ir nulėmė mano veiklos plėtrą šiame mieste. O dabar mano veikla po truputį plečiasi ir į kitus miestus – tarsi šaknys liktų Utenoje, bet šakos jau drąsiai auga toliau.

Su kokiomis organizacijomis ir bendruomenėmis šiandien bendradarbiaujate?

Mano veikla yra labai plati, ir dažniausiai tai – trumpesni ar ilgesni projektai. Utenoje esu dirbusi su Utenos rajono visuomenės sveikatos biuru, lopšeliu-darželiu „Gandrelis“, Leliūnų socialinės globos namais. Šiuo metu glaudžiai bendradarbiauju su Utenos švietimo centru, pagal TŪM („Tūkstantmečio mokyklų“) programą vedu judesio užsiėmimus įvairiose Utenos mokyklose, dirbu mokytoja privačioje mokykloje VšĮ „Logoso mokykla“, taip pat vedu reguliarius užsiėmimus Utenos Krašuonos progimnazijos „Versmės“ skyriuje.

Vienas iš naujausių ir, manau, reikšmingiausių projektų Utenos bendruomenei – kartu su šokių studija „Echo Dance“ kuriamas bendras įtraukiojo šokio projektas „Kūrybinis judesio kelias“, kurį finansuoja Europos Sąjunga, Utenos miesto vietos veiklos grupė ir Utenos rajono savivaldybė. Projekto idėja gimė keliaujant po pasaulį, lankant įtraukiojo šokio kompanijas ir bendradarbiaujant su jų kūrėjais. Projekte dalyvauja daugiau nei 10 skirtingas negalias turinčių žmonių ir 5 profesionalūs šokėjai savanoriai. Per dvejus metus kartu su „Echo Dance“ surengsime 3 pasirodymus, organizuosime įvairias veiklas ir priimsime svečius iš užsienio.

Jei žiūrėtume už Utenos ribų – glaudžiai bendradarbiauju su organizacija „Lietaus vaikai“ ir šiuo metu vedu įtraukiojo šokio užsiėmimus tiek mokiniams, tiek mokytojams keliolikoje Kauno mokyklų.
Žinoma, prie mano darbų dar prisideda ir festivalio „Debesų pieva“ organizaciniai reikalai – esu atsakinga už savanorius ir bendruomeniškumo kūrimą. Taip pat visada atsiranda vienkartinių projektų, kurie papildo veiklą ir leidžia augti toliau.

Ar, Jūsų nuomone, Utena gali tapti pavyzdžiu kitoms savivaldybėms, kaip kurti įtraukią bendruomenę?

Taip, tikrai gali. Utena turi stiprų bendruomeninį pagrindą, aktyvias organizacijas ir drąsą imtis naujų iniciatyvų. Jei savivaldybė toliau investuos – nuo kultūros renginių iki švietimo ir socialinių paslaugų – ji gali tapti viena iš Lietuvos įtraukumo lyderių.

Kokių planų ar svajonių turite artimiausiems metams? Ar numatote veiklos plėtrą Utenoje?

Noriu tęsti įtraukiojo šokio projektus, kurti ilgalaikes programas mokykloms ir bendruomenėms, plėsti užsiėmimus senjorams, žmonėms su negalia ir šeimoms. Pasvajoju apie įtraukiojo šokio kompaniją, kuri Utenos ir visos Lietuvos žmonėms pristatytų profesionalius, įtraukius šokio spektaklius. Turiu ir didesnių svajonių – kurti tarptautinius projektus, apjungti kultūrą, sveikatą ir bendruomeniškumą.

Jei galėtumėte išpildyti vieną savo svajonę be jokių apribojimų, kas tai būtų?

Šis klausimas privertė mane susimąstyti. Gana sunku rasti vieną atsakymą, nes esu įvairiapusė asmenybė ir nedrįsčiau išskirti vienos vienintelės svajonės. Kaip kažkada man pasakė mano tėtis: „Kol svajoji – tol nesensti.“ Todėl linkiu sau ir visiems skaitantiems niekada nenustoti svajoti ir nebijoti priimti į gyvenimą ateinančių patirčių. Kaip nutiko ir man, galiausiai jos atvedė iki ten, kur dabar esu, jaučiuosi reikalinga ir save išpildanti.

Informaciją parengė Utenos rajono savivaldybės viešųjų ryšių atstovai

Nuotraukos iš asmeninio Ievos Kvaselytės archyvo