Kai susijungia drąsa ir namų ilgesys: PŪGA 73

Anksčiau gyvenote Didžiojoje Britanijoje – dėl kokios priežasties nusprendėte grįžti į gimtąjį miestą?

Sandra: Nemažai metų mokėmės ir dirbome Jungtinėje Karalystėje, ten mokėmės ir dirbome. Abi esame baigusios Utenos Dailės mokyklą – prieš daug metų ten ir susipažinome.

Ugnė: Studijavau Aukštosios mados drabužių konstrukcijas, o Sandra – Tekstilės dizainą. Į Jungtinę Karalystę išvykau todėl, nes mokytis tuo metu dar nenorėjau, nebuvau tam pasiruošusi. Išvykau tiesiog pagyventi, pamatyti kitokių kultūrų – Jungtinė Karalystė tuo metu atrodė paprasčiausias pasirinkimas. Nemažai kartų stojau mokytis, bet nerasdavau savęs. Kai jau įstojau į minėtą specialybę, supratau, kad tai yra tai, ką aš noriu daryti, tačiau nenorėjau gyventi Londone.

Dėl kokių priežasčių nenorėjote likti užsienyje?

Ugnė: Aš labai norėjau gyventi mažame mieste. Gyvenant dideliame mieste, nori ar nenori, visuomet jauti tam tikrą gyvenimo spaudimą. Norint gerai gyventi, turi daryti labai daug dalykų. Aš jau žinojau pirmame kurse, kad grįšiu namo – nebūtinai į Uteną, bet į Lietuvą tai tikrai. Aš norėjau, kad mano darbas man būtų pagrindinis mano galvos skausmas, kad nebūtų taip, jog turiu nuolat kažkur skubėti. Utena man atrodė labai geras pasirinkimas – tai yra pažįstama vieta, taip pat – yra parduotuvės, verda gyvenimas, o šalia – gamta bei ežerai.

Dabar veiklą vykdote šiuolaikinio meno erdvėje RAPOLAS. Kur kūrėte iki tol? Kokia parama, galima pagalba pasinaudojote?

Ugnė: Kartu su Sandra grįžome gyventi į Uteną ir čia išsinuomavome butą – ten kurį laiką ir dirbome. Gautos patalpos RAPOLE mums – labai didelis dalykas. Tai mums leidžia turėti, pavyzdžiui, daugiau siuvimo mašinų, kitos įrangos. Kiekvieną dieną esame už tai dėkingos. Taip pat gavome paramą mažajam verslui – galėjome įsigyti daugiau reikalingos įrangos. Taip pat mums labai padėjo Utenos rajono savivaldybė, gavome labai daug reikalingos informacijos.

Ar verslo užuomazgos atsirado dar jums gyvenant užsienyje, ar tik grįžus į Uteną?

Ugnė: Mūsų abiejų ryšys atgimė kai mes mokėmės universitete – iki tol, po Dailės mokyklos baigimo, kūrėme atskirai, gyvenome atskirus gyvenimus. Susirašėme – tiek Sandra, tiek aš tuo metu kūrėme virtualioje erdvėje. Darėme tuos pačius dalykus, tačiau techniškai jie buvo skirtingi. Pradėjome bendradarbiauti, viena kitai padėjome atlikti baigiamuosius darbus universitete. Jungtinėje Karalystėje gavome vietą, kur galime kurti. Tada viskas ir prasidėjo.

Sandra: Negalėjome skirti pakankamai laiko kūrybai. Abi turėjome po du darbus, nes studiją ten išlaikyti – labai brangu. Turėdavome vos po vieną dieną per savaitę, kada iš tikrųjų galėjome užsiimti tuo, kas mums iš tiesų patinka. Tai ir pastūmėjo mus link grįžimo į mažą miestą, nes čia patalpų išlaikymas kainuoja gerokai mažiau. Nei aš, nei Ugnė nebenorėjome dirbti kam nors kitam. Londone tai nėra įmanoma, nebent turi labai didelius išteklius. Utenoje mes galime visą dieną skirti tam, kas mums patinka. Trečiąją dieną po grįžimo į Uteną įregistravome savo įmonę – mes negrįžome čia tam, kad dirbi kažkam kitam.

Kaip sekėsi supažindinti visuomenę su jūsų kūryba?

Ugnė: Mes iki šiol dar tik prisistatinėjame. Manau, tai tik mūsų veiklos pradžia.

Sandra: Kadangi ilgą laiką gyvenome užsienyje, neturėjome čia jokių pažinčių, mums jų ir nereikėjo – visos mūsų pažintys liko Jungtinėje Karalystėje. Manau, kad tai yra gerai – nieko nereikia permąstyti, tiesiog darai taip, kaip atrodo geriausia. Mes nenorime būti matomos tiesiog dėl to, kad mus kažkas pažįsta – norime, kad žmonėms patiktų mūsų kūryba. Dažnai mūsų klausia, kodėl nekuriame, pavyzdžiui, Vilniuje. Mūsų atsakymas paprastas – mes gyvenome Londone – jei būtume norėjusios gyventi ir kurti dideliame mieste, būtume likusios Jungtinėje Karalystėje. Lietuvos mastu Vilnius yra didelis miestas, tačiau pasaulio – toli gražu taip nėra. Nematome tikslo mokėti didelių pinigų už studiją, namus.

Ar nekyla baimių, kad jūsų kuriami išskirtiniai, nestandartiniai drabužiai nesulauks pakankamai dėmesio?

Sandra: Pradėsiu nuo to, kad kultūriškai Lietuvoje dalis žmonių skirtingai supranta, kaip, pavyzdžiui, turi atrodyti trisdešimtmetis. Gyvenant Jungtinėje Karalystėje supratome, kad

žmonės nėra tokie konservatyvūs – tiesiog gyvena savo gyvenimą, rengiasi ir atrodo taip, kaip nori. PUGA/73 ir yra apie tai. Suprantu, kodėl gali atrodyti, kad mūsų kuriami drabužiai nėra skirti visiems, tačiau mūsų akimis atrodo kiek kitaip. Lyginant su užsienio prekiniais ženklais – mūsiškis yra gana paprastas. Kiekvienas kūrėjas kuria per savo prizmę. Manau, kad mūsų kūryboje yra susipynę labai daug mūsų atsivežtos patirties ir to, ką gauname čia, Utenoje.

Esate dviese – kaip pasidalinate darbus?

Sandra: Viską darome kartu. Taip pat dabar jau turime siuvėją, kitų mums padedančių žmonių. Manau, kad pas kūrėjus dažniausiai konfliktai ir atsiranda todėl, nes kažkuris daro daugiau arba mažiau. Mes nekonfliktuojame – jeigu kažkuriai iš mūsų nepatinka pasiųlyta idėja, mes to visai nedarome ir net nekvestionuojame.

Ugnė: Visi dizainai yra sukurti mūsų abiejų. Kiekvieną dieną susitariame, ką kuri darys.

Kaip atsirado jūsų pavadinimas PŪGA/73?

Ugnė: Dėl kelių priežasčių. Pradėsiu nuo techninės dalies – norėjome surasti tokį žodį, kuris yra trumpas ir skambus, turėtų jausmą. Galvojome, kaip vizualiai gražiai pateikti pavadinimą, todėl įtraukėme ir skaičius – sukomponavome savo gimimo dienas.

Įdomus dalykas, kad kai mūsų lėktuvas nusileido į Lietuvą, labai snigo. Iš oro uosto ilgai važiavome namo, o kadangi ilgą laiką nebuvome mačiusios žiemos Lietuvoje, mums tai paliko įspūdį.

Vėliau, apimtos nostalgijos, kalbėdavome apie elektroninės muzikos vakarėlius, kurie anksčiau vykdavo Utenoje. Prisiminėme Tundrą, Pūgą ir kitus.

Sandra: Kūryboje mus įkvepia elektroninė muzika. Daug klausyta, daug vakarėlių aplankyta. Galiausiai – juk mūsų kūriniai irgi atsirado iš įkvėpimo, mūsų asmeninių patirčių.

Ką pasiūlytumėte aplankyti Utenoje pirmą kartą besilankančiam turistui?

Ugnė: Esame turėjusios svečių iš užsienio. Visada rodome tuos įprastus dalykus – kažkodėl žmonėms labai įdomu, kaip atrodo tas šalia Klovinių užtvankos esantis Vestuvių kalnas. Visada aplankome aplinkinių ežerų pakrantes. Dažniausiai pas mus atvyksta turėdami tikslą – pavyzdžiui, fotografuoti.

Sandra: Žmonės sako, kad Utenoje nėra kur pavalgyti… Bet iš tikrųjų, pats autentiškiausias maistas yra būtent valgyklose. Užsienyje tokių maitinimo vietų nelabai yra. Kai mes grįžome į Uteną, per pirmąjį mėnesį apsilankėme kone visose Utenoje esančiose valgyklose. Labai gerai, kad tokiose vietose galima rasti paprasto ir skanaus maisto, tokio, kaip balta mišrainė, bulvių košė ar netgi kompotas. Taip pat mums patinkanti kavos vieta – kavinė „This is coffee”.

Ugnė: Išskiriame ir taip vertiname valgyklas todėl, nes jos yra žiauriai autentiškos. Nežinau, galbūt tik mūsų sutiktiems žmonėms jos tokį gerą įspūdį palieka…

Ką siūlytumėte ir ko palinkėtumėte žmogui, kuris nori pradėti kurti verslą, užsiimti mėgstama veikla Utenoje?

Sandra: Manau, kad kai dirbi sau, reikia būti pasiruošusiam dirbti daug ir dalį laiko – nemokamai. Svarbu žinoti, kodėl tai darai ir kodėl to nori. O svarbiausia – per daug negalvoti. Jeigu nori, niekada nėra geresnio laiko, nei dabartis. Arba darai dabar, arba dar dešimt metų galvoji, kaip norėtum kažką padaryti. Jei nepavyks – galėsi daryti kažką kito.

Ugnė: Mes taip pat turime įvairių baimių, tačiau suprantame, kad jos neišnyks. Reikia tiesiog eiti ir daryti, rizikuoti. Viskas yra pasiekiama. Ne dėl nusišypsojusios sėkmės gaunami rezultatai – tiesiog dirbi.

Informaciją parengė Utenos rajono savivaldybės viešųjų ryšių atstovai