Aidas Tijūnėlis pasakoja: kodėl Utena tapo šokių studijos namais

Kada pradėjote šokti ir kaip susidomėjote būtent gatvės šokiais?

Viskas prasidėjo kokiais 1996 m., man dar lankant vaikų darželį. Tuo metu buvo labai populiarios tam tikros neformalios muzikos grupės. Tai mane labai traukė. Iš pradžių šokti mokiausi pats, žiūrėdavau įvairią vaizdo medžiagą, bandydavau atkartoti matytus judesius. Vėliau Utenoje susibūrė grupė – jos nariai buvo už mane gerokai vyresni. Būtent čia, „Taurapilyje”, kuris tuo metu dar nebuvo kūrybinių industrijų centru ir atrodė visai kitaip, pabandėme savarankiškai pasitreniruoti. Šiuo metu būtent Kūrybinių industrijų centre „Taurapilis” ir yra įsikūrusi mano studija. Tėvai pastebėjo, kad mane gatvės šokiai „kabina”. Tuomet pradėjau važinėti į Visaginą, kur dirbo profesionalūs treneriai.

Kaip nusprendėte pasirinkti gatvės šokių trenerio specialybę?

Studijavau šokių pedagogiką. Nepaisant to, kad visą gyvenimą šoku, dar ir mano tėtis bei mamos sesuo yra profesionalūs šokėjai, kurie šoko liaudies šokius. Galbūt paveldėjau muzikalumą – turiu gerą klausą. Esu Utenoje baigęs „Yamaha” muzikos mokyklą, orkestre grojau būgnais. Visgi, nemeluosiu – šokėju būti ne itin norėjau.

Kaip pradėjote savo, kaip šokių trenerio, karjerą?

Pradėjau nuo darbo Utenos Vyturių ir Krašuonos progimnazijose – vesdavau būrelius, organizavau mokinių popamokinę veiklą. Supratau, kad vaikui yra labai svarbi aplinka – vaikui po pamokų pasilikti mokykloje nėra didelio noro. Atsidarėme pirmąją studiją J. Basanavičiaus gatvėje – pradžioje dirbome dviese.

Kodėl gatvės šokių bendruomenę pasirinkote burti gimtajame mieste, Utenoje?

Iki tol dirbau ir Vilniuje – šokau miuzikluose, renginuose. Norėjau įgauti daugiau patirties, nesijaučiau visiškai pasiruošęs trenerio karjerai. Priėjau lūžio tašką – supratau, kad turiu labai didelį žinių bagažą ir jau laikas jas perduoti. Kaip ir mionėjau, treneriu pradėjau dirbti Utenoje esančiose mokyklose. Mane čia traukė nostalgiški jausmai – tuo metu čia nebuvo jokios veiklos jaunimui, norėjau būti pirmuoju treneriu, kuris gatvės šokius atvežė į Uteną.

Iš kur pasisėmei motyvacijos darbui, kai grįžote į gimtąjį miestą?

Pasakysiu atvirai – šeima. Turiu labai tvirtą ryšį su tėvais bei broliu, draugais, kurie baigę mokslus sugrįžo gyventi į Uteną. Man Utena – labai mielas miestas. Mane žavi, kad per pietų pertrauką spėju išsimaudyti šalia studijos esančiame Dauniškio ežere, pavalgyti ir vėl grįžti į darbą. To Vilniuje ar kitame didesniame mieste būti negalėtų. Aš norėjau pradėti miestą keisti nuo savęs – o kas, jei ne aš? Pagalvojau – čia nėra konkurencijos, dėl to man bus paprasčiau.

Kaip sekėsi įsirengti patalpas, jas apipavidalinti, įveiklinti?

Nėra ko slėpti – studijos įsirengimas tikrai kainavo nemažai. Labai daug padėjo tėvai. Studijoje turėjo atsirasti speciali danga, veidrodžiai, gera garso sistema, televizoriai ir daug kitų dalykų. Rašiau projektą – tai buvo Užimtumo tarnybos projektas, iš gautų lėšų pavyko įsirengti savo darbo vietą – pirkau televizorius, garso techniką, projektorius, kondicionierius, plovimo mašiną. Tai buvo lūžio taškas – tada tikrai pajutau, kad pradėjau augti. Visgi jaučiau, kad kažko man vis dar trūksta – supratau, kad tuo metu Utenoje nebuvo galimybės užsiimti gimnastika. Kviečiausi, gal pora metų įkalbinėjau dabartinę studijoje dirbančią gimnastikos trenerę.

Daug kas mano, kad šokių studiją įsirengti labai paprasta, atrodo, užtenka įjungtos muzikos. Tačiau reikia nepamiršti, kad net už muziką mokame Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijai (LATGA) ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijai (AGATA).

Kokius tiek savo, tiek studijos auklėtinių laimėjimus laikote pačiais svarbiausiais?

Neslėpsiu – mano asmeninis aukščiausias pasiekimas kabo mano studijoje – tai mano pirmoji breiko palaidinė. Tada ji man buvo labai didelė – siekė kelius. Dabar turbūt į ją net netilpčiau. Gatvės kultūros renginyje „Gyvenimas kitokiu ritmu”, breiko varžybose, solo kategorijoje 2004 m. užėmiau II-ąją vietą. Brangiausi man yra pirmieji mano asmeniniai pasiekimai.

Kiekvienas mano treniruojamų vaikų laimėjimas sukelia pačias geriausias emocijas. Kiekvieną kartą, kai ką nors pavyksta laimėti, verkiame.

Viena iš skaudesnių patirčių: dirbau su trenere, kuri dėl tam tikrų priežasčių, likus labai mažam laiko tarpui iki Europos čempionato, atsisakė dirbti su jos treniruota vaikų grupe. Buvo labai sunku – perdarėme visą choreografiją, tiek aš, tiek vaikai, padarėme viską, ką galėjome. Vaikai Europos čempionate iškovojo antrąją vietą ir kelialapį į Pasaulio čempionatą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių išvykti į jį mums nepavyko. Buvo skaudu, tačiau vaikai laimėjo prieš save, o aš sau parodžiau, kad galiu labai daug.

Taip pat džiugina, kad šiuo metu jau esu perdavęs vieną grupę savo auklėtinei, šešiolikmetei šokėjai – ji planuoja studijuoti šokio perdagogiką. Labai tikiuosi, kad ateityje jis taps mano kolege.

Kiek iš viso šokėjų šiuo metu lanko studiją?

Treniruoju aštuonias komandas. Sakyčiau, šiuo metu studiją lanko apie 300 vaikų – jie lanko ne tik gatvės šokius, bet ir gimnastiką.

Kaip atrodo jūsų rutina ir laisvalaikis?

Turiu šeimą – žmoną ir sūnų. Stengiuosi ryte keltis anksti, taip pat vežu jį į darželį – taip mums su sūnumi pavyksta praleisti daugiau laiko drauge. Po to iš karto skubu į sporto salę, grįžtu namo, gaminuosi sau pietus, o šeimai – vakarienę, ir, žinoma, keliauju į studiją ir prasideda treniruotės, kurios trunka iki vakaro. Mano sūnus labai domisi gyvūnais, todėl vakare leidžiame laiką žaisdami su įvairiomis jų figūrėlėmis, žaislais. Mano ir mano sūnaus ryšys – labai stiprus.

Norėčiau, kad ateityje galima būtų studiją perduoti sūnui. Po darželio kartais sūnus laiką leidžia mano treniruotėse. Jis stebi, kaip vyresni vaikai dirba, klauso, mokosi. Mano sūnus – labai muzikalus, bet, vis dėlto, turiu tėvišką nuojautą, kad mano sūnus bus sportininkas. Galėtų būti ir stipriu menininku. Bet nenoriu nieko prognozuoti – tikrai leisiu vaikui pasirinkti tokį kelią, koks jam bus arčiausiai širdies.

Na, o savaitgaliais vykstame kur nors spontaniškai, ištrūkstame pabūti visi drauge, gamtoje. Žinoma, daug kalbamės – tai labai svarbu.

Ką galėtumėte patarti žmogui, planuojančiam savo ateitį kurti Utenoje?

Linkiu drąsos, nebijoti siekti savo tikslų. Mes kartais bijome naujovių, tačiau vidinis ryžtas viską nugali. Jei nori ir sieki – visi tave išgirs ir pastebės.

Informaciją parengė Utenos rajono savivaldybės viešųjų ryšių atstovai