Elegancija, gimusi Utenoje: prekės ženklas Nebūk nuoga

Kaip susidomėjote drabužių kūrimu, jų siuvimu?

Nuo pat vaikystės domėjausi stiliumi, siūdavau drabužius lėlėms. Mano mama sakydavo, kad negali manęs aprengti paprastai – reikėdavo kažko išskirtinio. Dėvėtų drabužių parduotuvėse nuolat ieškodavau kažko įdomaus – buvau batų, rankinių maniake.

Gimus vaikui prikalbinau mamą, kuri daugelį metų dirba siuvėja, kartu įsigyti siuvimo mašiną. Aš sukirpdavau, o mano mama – siūdavo. Pasibaigus motinystės atostogoms grįžau į savo nuolatinį darbą finansų įmonėje, tačiau po darbo skubėdavau pas mamą, su kuria kartu vis kažką kurdavom. Gaminių kiekiai išaugo, kai mano pomėgį pastebėjo draugai – prašydavo ir jiems pasiūti.

Kada kilo idėja hobį paversti verslu?

Visuomet norėjau turėti kažką savo. Virš dabartinės mano fizinės parduotuvės yra grožio salonas, kuriame aš lankydavausi. Anksčiau šioje vietoje buvo dėvėtų drabužių parduotuvė, bet tą veiklą vykdę žmonės nusprendė ją nutraukti. Buvo įvairių minčių, tačiau vieną dieną pasakiau savo vyrui, kad šioje vietoje noriu atidaryti savo drabužių parduotuvę. Jis man sakė, kad esu išprotėjusi. Įsivaizdavau, kad šiose patalpose įkurdinsiu kelias siuvimo mašinas, ateis klientės, galbūt vietoje kažką joms sukirpsiu, pasiūsiu. Visi, kam papasakojau savo planą, numodavo ranka – pritariančių nebuvo. Mama tikriausiai savaitę nemiegojo.

Kaip atrodė jūsų veiklos pradžia?

Parduotuvę atidarėme prieš aštuonerius metus. Kaip ir minėjau, kadangi mano mama yra siuvėja, pasakiau jai – iki šv. Kalėdų turime atidaryti parduotuvę. Supratau, kad dviese nespėsime pasiūti norimo kiekio prekių, todėl nusprendžiau susirasti siuvėjų, kurios padėtų tai įgyvendinti. Kartu su vyru įrengėme parduotuvės patalpas. Patys išdažėme sienas, sudėjome grindis. Na, ir prieš aštuonerius metus, gruodžio viduryje, „Facebook” pranešėme, kad rytoj atidarome fizinę „Nebūk nuoga” parduotuvę. Tuo metu siuvome vaikams ir moterims, atidarymo metu turėjome gal vos 50 drabužių. Jau pirmąją dieną susilaukiau didelio klientų srauto. Atėjus Naujųjų metų šventei jau turėjau daugybę užsakymų.

„Nebūk nuoga” – skamba drąsiai. Kaip kilo mintis parduotuvę pavadinti būtent taip?

Su šeima ir draugais diskutavome, koks gi galėtų būti pavadinimas. Įvairių butikų, drabužinių, yra daug. Mano sesė pasiūlė dabartinį pavadinimą ir jis iškart prilipo. Paprašiau, kad viena moteris man sukurtų logotipą – iš pradžių prekės ženklą simbolizavo pakaba, o kiek vėliau jį pakeitėme dabartiniu logotipu.

Kaip apibrėžtumėte savo prekinio ženklo siūlomą asortimentą?

Moteriškų drabužių asortimentas labai platus – nuo trikotažinių palaidinių iki klasikinių paltų. Siuvame iš daugybės rūšių audinių – džinso, trikotažo, tekstilės ir kt. Stereotipas, kad siuvame tik laisvalaikio drabužius, tikriausiai susiformavo karantino metu. Tuo metu tiesiog jie buvo aktualiausi – niekam nereikėjo švarkų, suknelių ar marškinių. Vyrams siūlome laisvalaikio drabužius, šiek tiek džinsinių drabužių, o vaikiškų drabužių užsakymus priimame tik vienkartinius.

Ar dažnai keičiate, pildote kolekcijas?

Fizinės parduotuvės asortimentą pildau nuolat. Jei parduotuvėje apsilankytumėte savaitės pradžioje, jau tos pačios savaitės pabaigoje rastumėte naujų prekių – spalvų, dydžių papildymą ir netgi naujų modelių.

Kokį savo gaminį vadintumėte pačiu sėkmingiausiu?

Vienareikšmiškai – mūsų firminis „Nebūk nuoga” džemperis su skeltuku. Jį jau siuvame kokius 6-7 metus. Modelis išliko nepakitęs, keitėsi tik užrašas. Anksčiau užrašus siuvinėdavome su buitine siuvimo mašina, o šiai dienai tai darome jau su pramonine siuvimo mašina.

Kiek jūsų komandoje dirba žmonių?

Šiuo metu dirba trys siuvėjos ir viena sukirpėja ir aš. Taip pat užsisakome konstruktorės, socialinių tinklų administratoriaus paslaugas. Taip pat fizinėje parduotuvėje kartais dirba laisvai samdoma darbuotoja. Žmogus, kuris man padeda fizinėje parduotuvėje, yra šimtu procentų atsidavęs šiai veiklai, tačiau klientės yra pripratusios prie manęs, todėl stengiuosi parduotuvėje dirbti beveik visada pati.

Kodėl kurti verslą pasirinkote Utenoje?

Baigus mokyklą kartu su dabartiniu vyru išvykome į Vilnių – aš mokiausi, mano vyras – dirbo. Supratome, kad Vilnius nėra mūsų miestas – kiekvieną penktadienį po darbų stengdavomės kuo greičiau sugrįžti čia – į Uteną. Į Vilnių išvažiuodavome tik vėlų sekmadienio vakarą. Po triju studijų metų aš perstojau į neakivaizdines studijas ir mes grįžome į miestą, kuriame užaugome. Studijavau statybų inžineriją Vilniaus Gedimino Technikos universitete – jų taip ir nepabaigiau. Įstojau į Utenos kolegiją ir pabaigiau buhalterinės apskaitos studijas. Pasvarstymų, kad kažkur kitur galėčiau kurti verslą net nebuvo.

Ar niekada nekilo mintis atidaryti parduotuvės ir kitame Lietuvos mieste?

Buvo ir minčių, ir pasiūlymų. Turėjome galimybę dar vieną parduotuvę atidaryti viename iš Vilniaus prekybos centrų, tačiau supratau, kad turėsiu įdarbinti žmones, pati privalėsiu nuolat važinėti. Paskaičiavau, kad investuoti tiek, kiek reikėtų, bijočiau. Ir kaip tyčia – po dviejų mėnesių prasidėjo karantinas.

Kaip pradėjus verslą sekėsi valdyti finansus?

Viską kūrėme iš savo sutaupytų lėšų. Tuo metu nepasidomėjau apie galimą gauti finansavimą – man net nekilo tokių minčių. Pradžioje tiek kiek uždirbdavome, investuodavome atgal. Norėjosi klientams pasiūlyti daugiau medžiagų, daugiau spalvų. Nuoma nebuvo brangi, todėl investavome į pačio verslo plėtrą.

Kas, jūsų nuomone, yra sudėtingiausia valdant verslą?

Anksčiau aš pati sukirpdavau medžiagas, o vėliau visa tai veždavau siuvėjoms, kurios pagal individualią veiklą dirbdavo namuose. Vieną dieną supratau, kad nebegaliu tiek važinėti – juk siuvėjoms reikia paaiškinti, kaip aš įsivaizduoju kiekvieną modelį. Vos atvažiavus į darbą sulauki skambučių su papildomais klausimais – galbūt trūksta medžiagų ar kitų detalių. Vėl tenka skubėti ir jų įsigyti. Daiktus sandėliuodavau savo bei savo mamos namuose ir netgi automobilyje. Pajaučiau, kad laiką, kurį praleidžiu kelyje, galiu išnaudoti prasmingiau. Tuomet kilo mintis, kad norėčiau įrengti savo siuvyklą, kur galėtų dirbti siuvėjos ir būtų galima sandėliuoti medžiagas ir gaminius. Mano kolegė, kuri nusprendė įsigyti siuvinėjimo mašiną, iš

namų dirbti taip pat nenorėjo – kartu ieškojome patalpų. Pasinaudojau Užimtumo tarnybos projekto galimybėmis – projekto tikslas buvo įsteigti sau darbo vietą.

Turint verslą tikriausiai yra labai sudėtinga kurti savo laisvalaikį – kuo užsiimate laisvu laiku?

Gyvenu Aušros gatvėje, prie Dauniškio ežero, mūsų siuvykla – taip pat šalia jo. Vakarais su šeima mėgstame vaikščioti parkuose. Labai smagu, kad viskas arti namų – praktiškai pro langą gali matyti savo darbo vietą. Mūsų šeima labai mėgsta gamtą, važiuojame į miškus, einame į žygius, važinėjamės dviračiais, žaidžaime tenisą. Lankomės vietiniuose restoranuose – mums labai patinka restoranas „Liūtas ir avelė”, taip pat gastrobaras „Food lab”. Su vietiniais verslais tenka ir bendradarbiauti – siuvame darbui reikalingus drabužius, norime plėstis. Galime pasiūlyti drabužius, pavyzdžiui, prijuostes barmenams, kosmetologams. Baro „Paletė” kolektyvui siuvome palaidines, poilsio ir renginių centro „Alaušo slėnis” darbuotojams – džinsines prijuostes.

Ar išskirtumėte kokį nors išskirtinį, jūsų pasiūtą drabužį?

Teko siūti ne vieną vestuvinę suknelę, sukneles antrai vestuvių dienai. Žinoma, tokių užsakymų kiekis yra minimalus. Lygiai taip pat siuvame drabužius kolektyvams – dainavimo studijai „Decima”, šokių mokyklai „Echo dance. Galime sukurti produktą pagal kliento poreikius. Kuriame, testuojame, pagaminame bandomuosius gaminius, tarpusavyje suderiname.

Kokius įžvelgiate privalumus Utenoje kuriant verslą?

Lyginant su didmiesčiais – mažesnė konkurencija. Minusai – reklama ne visuomet pasiekia tikslinę auditoriją.

Ką patartumėte žmogui, kuris planuoja kurti verslą Utenoje?

Manau, kad jei žmogus turi idėją ir galvoja, kad gali ją įgyvendinti, reikia imti ir daryti. Manęs taip pat pradžioje niekas nepalaikė. Kartais kyla įvairių minčių, nes tai yra kūrybinis darbas, kuris yra labai sunkus. Taip pat planuojantys kurti verslą gali pasinaudoti tam tikrais projektais. Žinoma, svarbu atsižvelgti ir į tai, ar bus daug konkurencijos, kitus niuansus. Linkiu kurti, nepaleisti savo turimų minčių. Geriau pabandyti padaryti, nei vėliau galvoti, kad galbūt galėjau, tačiau neišdrįsau.

Informaciją parengė Utenos rajono savivaldybės viešųjų ryšių atstovai