Laurą Montvilaitę meno ir saviugdos kelias atvedė prie Alaušo ežero

Asta Zavackienė nuotr.

Iš didmiesčio atvykote į Uteną. Kaip nusprendėte iš Vilniaus persikelti į Utenos priemiestį, Sudeikius?

Sprendimą vadinčiau spontanišku, tačiau tuo pačiu metu atsitiktinumais netikiu. Idėja turėti antrus namus subrendo susidūrus su pandemijos valdymu, kuomet nebuvo galima pabėgti toliau nuo sostinės, jei neturėjai nekilnojamojo turto. Taigi, pasibaigus suvaržymams, ėmėme dairytis alternatyvios vietos. Vienkiemio nenorėjau dėl paprastų priežasčių – buitinių rūpesčių ir saugumo, taigi geriausiai tiko miestelis – su įprasta komunaline infrastruktūra, bendruomene, bet tuo pačiu metu tylesne atmosfera bei ramesniu ritmu.

Nors užaugau Vilniuje be sodo, ir kaimo, jaučiau nepaaiškinamą sentimentą gyvenimui provincijoje. Ne itin seniai, galvoje vartydama prisiminimus, supratau, kokį ženklą mano pasąmonėje paliko vaikystės vizitai į tėvo tetos namus Dotnuvoje. Taip pat ir simpatiją 7-8 dešimtmečio architektūrai.

Taigi mane užkabino NT portale pamatytas mano estetinį skonį atitinkančio namo skelbimas. Apžiūrėti nuvažiavome spontaniškai, sprendimą taip pat priėmėme per pusvalandį, nors niekas su ta vieta nei vieno iš mūsų nesiejo, jos net gerai nepažinome. Tokie intuityvūs sprendimai manęs dar nėra apgavę, be to, ir antroji pusė pajuto, kad tai gera galimybė. Taigi savo dėl spontaniškumo ne tik nepasigailėjome, bet ir radome net daugiau vertės, nei tikėjomės.

Ar tai jūsų antrieji namai, ar persikėlėte galutinai?

Pirmus metus vyko namo renovacija, antrą sezoną, nuo vasaros, ėmiau čia praleisti daugiau laiko nei Vilniuje. Tam tikrą laiką, prabudus ryte, užtrukdavo susiorientuoti, kuriuose namuose esu. Bet jau po poros mėnesių nuolatinio buvimo, nuvykusi į Vilnių, ėmiau sakyti, kad važiuoju namo, t.y. į Sudeikius. Trečiajį sezoną, jau ištisai gyvenau čia, į Vilnių nuvykdama vos kartą per savaitę, ir tai be nakvynės.
Taigi persikekti sprendimo nebuvo, nieko apie tai neinformavau – tai įvyko savaime. Kai manęs klausia, ar į Vilnių nebegrįšiu, atsakau, kad nežinau… Taigi antrieji namai šiuo metu yra ten, o čia – pagrindiniai. Juose jaučiuosi arčiau gamtos – labai vertinu tylą ir tamsą, kuri didmiestyje neįmanoma. Bet to, trečiaisiais metais stipriai išsiplėtė vietinių pažinčių ratas ir užsiėmimų spektras.

Anksčiau turėjote savo komunikacijos agentūrą – kuo užsiimate dabar?

Mėgstu juokauti, kad agentūrai vadovavau ir komunikacijos specialiste dirbau praeitame gyvenime. Tačiau jau dešimtmetį rašau ir konsultuoju saviugdos temomis, esu nedualios terapijos praktikė, o kartu ir tarpdisciplininė kūrėja. Taip pat išbandžiau save švietimo srityje – ugdymas ir švietimo sistemos pokyčių valdymas man atrodo labai svarbi, bet kartu ir komplikuota sritis. Kad galėčiau tvariai funkcionuoti, man reikalinga orientacija į kokybę – kitaip energijos balansas minusinis, taigi kol kas tą temą atidėjau į lentynėlę.

Nuo šių metų pradžios esu viena iš RAPOLO rezidentų – buvusiame chemijos kabinete įkurdinau Kūrybinės alchemijos laboratoriją. Ten užsiimu kūrybine ir konsultacine veikla, be to atradau bendraminčių ratą, su kuriais užsiimame bendrakūra – organizuojame renginius, stovyklas moksleiviams. Smagu bendrauti ir veikti kartu su žmonėmis, kurie ieško prasmės, turi idėjų, entuziazmo, laisvės eksperimentuoti. Niekur kitur to taip stipriai nepatiriu.

Asta Zavackienė nuotr.

Kaip priėjote prie sprendimo atsisakyti nemažai metų puoselėto verslo?

Juokaudavau, kad sulaukusi 35-erių norėčiau išeiti į pensiją. Neįsivaizdavau savęs, dirbančios su komunikacijos projektais brandesniame amžiuje. Padėdant verslams uždirbti daugiau pinigų, ilgainiui man ėmė trūkti prasmės. Jei būčiau dirbusi su socialiniais, visuomeniniais projektais, gal būtų kitaip. Tačiau ir tose srityse matau daug tuščio “oro šildymo”, beprasmio lėšų naudojimo.

Mano kartai buvo būdinga rinktis profesijas pagal perspektyvumą ir gebėjimus. Tačiau ne visada tai, ką gebu, sutampa su tuo ko noriu. Taigi ėmiau savęs klausti – o ko gi aš iš tikrųjų noriu? Supratau, kad labai daug laiko skiriu domėjimuisi psichologija, psichoterapija, filosofija. Nemažai metų investavau į intensyvų domėjimąsi šiomis sritimis – lankiausi seminaruose, konferencijose, rinkau medžiagą, tačiau akademinio išsilavinimo tame sąmoningai nusprendžiau nesiekti. Šiandien universitetuose, ypač socialiniuose moksluose, klesti naujos ideologijos, dėl to aukojama pati mokslo esmė, ir tuo pačiu metu nebesuspėjama su pokyčiais.

Man teorinė prieiga visada buvo, ir greičiausiai bus įdomi, tačiau šiandien, turint tokį patogų priėjimą prie visapusiškos informacijos, praktikuojantys savamoksliai man kartais atrodo pranašesni už grynakraujus akademikus.

Kaip pradėjote domėtis saviugda, terapija, psichologija ir kitomis jūsų paminėtomis sritimis?

Natūralu, kad žmonės, patenkinti savo gyvenimu, šiais dalykais įprastai nesidomi. Patyriau gana rimtą santykių krizę, kuri tapo mano transformacijos katalizatoriumi. Labai stipriai pasikeitė mano pasaulėžiūra – ėmė vertis ir plėstis. Tai, kas man, kaip racionaliam žmogui, anksčiau atrodė nesąmonė, tapo mane dominančiais objektais. Pradėjau tai tyrinėti ir tai absoliučiai pakeitė mano požiūrį į daugelį dalykų. Mano atstovaujama neduali kryptis neatmeta nieko – ji remiasi ne „arba-arba”, o “ir-ir” bei “vienas vertus, kita vertus” principu. Greta universalios tiesos, svarbi ir asmeninė, subjektyvi patirtis, gebėjimas klausytis vidinio balso ir veikti autentiškai. Čia plati tema, kurioje, beje, ir daug klišių, madingų žodžių, todėl mėgstu su žmonėmis kalbėtis apie konkrečias patirtis ir jų interpretacijas.

Asta Zavackienė nuotr.

Ką patartumėte žmogui, turinčiam tikslą pažadinti jame miegantį kūrybiškumą?

Žmonės dažnai pamiršta, kad kūrybiškumas neapsiriboja menu. Kūrybiškumas gali būti ir techninis, įgalinantis surasti netipišką sprendimą. Tam reikia laiko, erdvės tyrinėjimui. Jei yra orientacija į kiekybę, produktyvumą, kūrybinis aspektas paprastai nukenčia. Kartais kūrybingumas viršija pragmatinius sumetimus, kas ne visada socialiai ir kultūriškai priimtina. Taigi žmonėms dažnai sunku suderinti kūrybinius impulsus ir racionalų mąstymą – ką verta ar neverta daryti.

Nebrandžiose visuomenėse kūrėjams reikia gan tvirto stuburo nepataikauti daugumos skoniui ir supratimui, atkaklumo bei atsparumo spaudimui daryti dalykus kuo paprasčiau ir pigiau. Kūrybiškumo puoselėjimas įmanomas tik dvasiškai išsivysčiusiose kultūrose, kurioms naujos idėjos neatrodo kaip laiko švaistymas ar grėsmė tradicijai, nekalbant apie valią sukurti socialines ir finansines sąlygas toms idėjoms rastis.

Ką, jūsų nuomone, ypatingiausio, jus asmeniškai labiausiai džiuginančio per kone trejus metus, praleistus Utenos rajone, pavyko atrasti?

Pirmasis atradimas, žinoma, Alaušo ežeras – plaukimas yra neatsiejama mano rutinos dalis. Antraisiais metais mano poreikius puikiai tenkino trikampis – Miškinių biblioteka su lengvai prieinamomis naujomis knygomis, kurias galima gauti be tokių eilių kaip Vilniuje, “This is coffee” dėl savo jaukumo ir “Vanilinis dangus” dėl kokybiškų desertų ir kavos bei maisto parduotuvė. Na, ir atvira bei nemokama ledo čiuožykla.
Šiemet lankiau daugiau renginių įvairiose vietose, nemažai atrakcijų prisigalvojome RAPOLE – pradedant “Nepatogaus kino” seansais, baigiant įvairiomis iniciatyvomis ir renginiais. Manau, kad yra dar daug dalykų ir, beje, žmonių, kurių dar nespėjau atrasti – skubėti neverta, viskas dar priešakyje. Mane džiugina visko lengvas pasiekiamumas, kad nėra didelių kamščių (tik kamštukai dėl lėtesnio judėjimo nei sostinėje), kad yra kur parkuoti automobilį, kad galima turėti asmeninį santykį su žmonėmis, kurie teikia paslaugas, nes nuolat lankaisi tose pačiose vietose.

Ko aš norėčiau daugiau? Galbūt glaudesnių ryšių tarp įvairių sričių kūrėjų, daugiau kontakto su vietiniais, kuriems rūpi kažkas daugiau, nei kasdieninė buitis.

Informaciją parengė Utenos rajono savivaldybės viešųjų ryšių atstovai