Muzikos kūrėjas ir gamtos mylėtojas Giedrius Širka: Utena pati mane pasirinko

Kviečiame į pokalbį su muzikos grupės „Golden Parazyth“ lyderiu Giedriumi Širka, gyvenančiu ir kuriančiu Utenos krašte.

Papasakokite, kaip atradote Uteną ir kas lėmė, kad gyvenate ir kuriate Utenos krašte, nors pats nesate uteniškis.

Mano istorija yra paprasta, tačiau reikia pripažinti, kad joje yra truputis magijos. Turbūt iki galo ir pats nesuprantu, kaip tai nutiko, bet Utena pati mane pasirinko! O tiksliau, nuostabaus grožio Utenos rajone esantis Vyžuonų miestelis ir jo apylinkės.

Kuomet atsitiktinai akį patraukė čia pamatyta sodyba, mudu su žmona dar gyvenome Vilniuje ir aiškaus plano keisti gyvenamąją vietą neturėjome. Mums labai patiko, kad ši sodyba, atrodytų ganėtinai atokioje vietoje, apsuptoje miškų ir laukų, yra visai šalia Utenos – apskrities centro – ir vos per keliolika minučių, net ir neturint automobilio, gali be vargo pasiekti ugdymo įstaigas, darbo ir kūrybos erdves, parduotuves ir kitus reikalingus miesto taškus.

Radus naujuosius namus, mane pasirinko dar viena ypatinga vieta – Šiuolaikinio meno ir kūrybos erdvė „Rapolas“, kurioje jaukiai įsikūriau ir turiu savo studiją. Ir vėl magija (juokiasi)! O jei rimtai, visa tai įvyko labai natūraliai, pamažu susipažįstant su žmonėmis, kurie, kaip aš sakau, yra mano kalibro – kuriantys, jaučiantys meną, skirtingų meno sričių atstovai. Greičiausiai gyvenime taip tiesiog nutinka, kad nejučiomis tokie tokius ima ir suranda. Rapole – daug menininkus vienijančių žmonių ir būtent jie čia sukuria gerą aurą, kuri palanki skleistis kūrybai ir augti kaip žmogui.

Žodžiu, viską, ko man ir mano šeimai labiausiai reikėjo, turime čia, Utenoje. Čia taip pat puikiai integravosi ne tik muzikinė bei gamtinė mano veikla, o bėgant antriesiems metams, kuomet esu šiame krašte, jau drąsiai save vadinu Utenos rajono gyventoju.

Mūsų pokalbis natūraliai krypsta prie gamtos temos. Matyti, jog gamta Jūsų gyvenime užima ypatingą vietą. Ar ji ir yra didžiausias kūrybos įkvėpėjas? Ką ji Jums reiškia?

Gamta man reiškia išties daug. Pasakysiu paprastai – aš savo prigimtimi esu kaimietis. Kaime augau ir gyvenau iki 18 metų. Veikiausiai tai manyje yra labai giliai ir to jau niekas neatims.

Kalbant apie tai, nori nenori, prieš akis man iškyla kaimo ir miesto palyginimas. Pamenu, gyvendamas sostinėje, nuolat važiuodavau labai didelius atstumus – mažiausiai 40 minučių trukdavo įprasta kasdienė kelionė mieste, kurią dar net vadindavau trumpu išlėkimu. Juokaudamas sakau, kad miestas turi gebėjimą sustabdyti žmogų kamščiuose ir visuomet laikyti įstrigusį. Tuo pačiu metu stringama ir gyvenime. Ilgainiui atėjo supratimas, kad taip gyventi – ne man, ne mano prigimčiai.

Utenos kraštas man – tarsi miesto ir kaimo simbiozė. Tiesą pasakius, Utenoje aš net veikiu daugiau dalykų nei Vilniuje. Pačiame Utenos mieste gimsta mano kūryba, čia randu tą miesto ritmą, kuris irgi gyvybiškai reikalingas, nes čia – bendruomenė, žmonės, verda gyvenimas. O grįžęs į rajoną, randu visais metų laikais nuostabią gamtą, savo mylimą kaimą, namus, ūkį, kurį prižiūriu, – ritmas čia dar kitoks, bet puikiai viską subalansuojantis. Kitam žmogui šitaip gyventi gal visiškai nepritiktų, bet man tai – geriausia, kas galėjo nutikti. Gali būti, tai jau ir brandos nulemtas požiūris, kuomet nebėra poreikio kažkaip labai plačiai į viską žiūrėti ir stengtis kuo daugiau patirti – surastas balansas duoda viską, ko reikia ir ko pilnai pakanka.

Pakalbėkime apie Jūsų muzikinę veiklą. Čia ji skleidžiasi ir kaip muzikos kūrėjo, ir kaip mokytojo. Papasakokite plačiau.

Visuomet džiaugiuosi turėdamas galimybę bendradarbiauti su Utenos mokymo įstaigomis, susitikti ir kalbėtis su vaikais. Ypač suinteresuotais išgirsti ir išmokti šį bei tą apie muziką ir kaip ją kurti.

Žmogus, kuris man parodė, kaip kurti muziką kompiuteriu, dabar yra vienuolis. Jo mokymas man turėjo didelės įtakos ir buvo didžiulis atradimas – jaučiu norą to savyje nelaikyti ir perduoti kitiems. Jaunam, bent šiek tiek susidomėjusiam žmogui, svarbu parodyti, kad jis gali, kad viskas įmanoma. Padrąsinus, prasideda komunikacija. Vaikai atsiveria, neretai pasidalina ir asmeniškais dalykais. Tiek jie, tiek ir aš pats bendraudami lipame per save. Taip, esu intravertas ir man nėra paprasta dalinti save kitiems. Bet kai įvyksta perlipimas, įvyksta ir išsilaisvinimas. Visi iš to kažką pasiimame. Vieni – patirtį ir žinias, kiti – paprastą lengvumą. Tuo buvimas tarp jaunų žmonių man yra labai prasmingas.

Matyt, esu ir šiek tiek savanaudis, nes supratęs, kad tokios patirtys mane augina, pradėjau tuo mėgautis. Po susitikimų ir ekskursijų su vaikais aš daug lengviau jaučiuosi ant scenos. Greičiausiai taip yra dėl to, kad jei sugebu dėstyti vaikų klasei ar būreliui, kas nėra mano profesija ar geriausiai įvaldytas įgūdis, tuomet scena ir žmonių minia jau nebeatrodo toks didelis iššūkis. Visai kaip praktikavimas maudytis šaltoje upėje – koncentracija, minčių nuraminimas ir pasirengimas sukuria ramybės jausmą, su kuriuo šaltis tampa daug lengviau pakeliamas, o galiausiai tampa norma.

Kaip sekasi kurti „Rapolo“ erdvėse?

Dauguma čia kuriančių žmonių yra individualistai. Kuomet esi po vienu stogu su kitais menininkais, nejučiomis tampi bendruomenės dalimi. Nors kiekvienas čia užsiimame savo skirtingomis veiklomis, esame visuomet pasirengę vieni kitiems pagelbėti prireikus.

O savo studijoje jaučiuosi tiesiog fantastiškai. Ši erdvė visiškai apie mane. Ir būtent šioje erdvėje gimsta naujos dainos, kurias klausytojai jau dabar girdi vasaros koncertuose, o vėliau jos taps mūsų grupės naujuoju albumu.

Pakalbėkime apie Jūsų muzikos klausytojus. Jūs suburiate žmones, kurie greičiausiai nėra populiariosios muzikos mylėtojai. Kaip apibūdintumėte, kokie yra Jūsų klausytojai?

Mano klausytojai yra auksų auksas! Kodėl? Nes jie paprasti žmonės. Kaip aš pats ir kaip kiti grupėje grojantys nariai. Mūsų koncertuose dainuoja ir groja vyrai, kurie būna muzikoje. Iš tiesų būna muzikoje visu savo vidumi ir išore. Kiekvienas muzikinis susitikimas su klausytojais – tarsi susitikimas su gerais bičiuliais. Iš klausytojų taip pat esu girdėjęs, kad būtent tai jiems yra mūsų kuriamos muzikos išskirtinumas ir priežastis, dėl kurios po koncertų jie jaučiasi pakylėti.

Na, o jei apibūdinti formaliau, mano klausytojas dažniausiai yra 25-45 metų amžiaus žmogus. Tačiau ir vėl noriu sugrįžti prie to, kad jis – paprastas. Nes ir aš nesu vaikščiotojas ant raudono kilimo, nesu šoumenas, darau paprastus dalykus ir pritraukiu žmones, bent šiek tiek panašius į mane arba ieškančius savo kelio, savo simbiozės.

Ką dažniausiai veikiate Utenoje ir ką rekomenduotumėte čia pamatyti?

Aš labai mėgstu pasivaikščiojimus, ypač žalumos pilnais parkais, pažintiniais takais, o gan dažnai tiesiog žingsniuoju į Uteną iš Vyžuonų. Kodėl gi ne, juk tai pats geriausias būdas išvalyti mintims!

Didžiulis Vyžuonos parkas pačiame Utenos centre – vienas mano mėgstamiausių. Puikios vietos pasivaikščiojimams – Rašės parko pėščiųjų takas, Vestuvių kalnas ir jo prieigos, o Ąžuolijos gamtos takas – nuostabi vieta pasijusti išvien su gamta, pamatyti unikalią ir labai turtingą augaliją. Taip pat žinau, kur mieste galima pasigrožėti natūraliai augančiomis orchidėjomis – žinoma, nepraleidžiu progos. Begalė botaniniu požiūriu įdomių ir šiaip gražių maršrutų yra tiek pačioje Utenoje, tiek rajone.

Pats taip pat gyvenu gamtos apsupty – galima sakyti, tarp dviejų upių: Vyžuonos ir Šventosios. Netoliese yra miškais apsuptų ežerų. Utenos kraštas puikiai pateisina savo vardą, tapatinamą su miškų ir vandenų kraštu. Gamta ne tik padeda nurimti ir balansuoti, bet tapo ir mano hobiu. Būna, pasikviečiu žmones drauge su manimi keliauti į pažintinius žygius. Drauge tyrinėjame ir kalbamės apie gamtos turtus, mokomės pažinti augalus, paukščius ar net pelkes. Buvimo gamtoje nevengiame ir žiemą. Grynas oras žygiuojant miško takais – puikiausias savaitgalio praleidimo būdas, kurį mielai renkasi šeimos su vaikais ar tiesiog atsipalaidavimo pasiilgę žmonės.

Utena man pilna atradimų ne vien gamtoje. Atrodo, esu išvaikščiojęs visur, bet kone kaskart vis pamatau kokį įdomų kampelį, kuris patraukia akį. Miestas pilnas gyvybės ir žavingas gatvės meno kūriniais – galima sakyti, kad Utena netgi turi savo gatvės meno maršrutą. Sekdamas juo, gali neskubant praeiti visą miestą. Apsigyvenus čia, man buvo didelė nuostaba, kad miesto turgus yra atviras kone kiekvieną dieną. Nueini ir matai – pilna veiksmo, vyksta prekyba, daug vaisių, daržovių, kitų prekių pasirinkimo. Kartais pakanka vien čia užsukti ir įsigyti visko, ko reikia namams. Gyvybę Utenoje kuria įvairūs kultūros bei meno renginiai. Kiekvieną savaitę čia gali atrasti, kur nueiti: aplankyti parodą ar knygos pristatymą, paklausyti muzikos ar nerti į spektaklį jaukiame kameriniame teatre. Nors daugiausiai patirčių pats atrandu gamtoje, turiu pastebėti, jog kultūrinį Utenos gyvenimą taip pat labai verta patirti.

Jeigu būtų galimybė parašyti vieną ir paskutinę dainą, kokią žinutę ji neštų?

Kuomet žmogaus paklausiu, ką matai priešais save, jis dažnai atsako vienu bendriniu žodžiu: gamtą, pievą, mišką…
– O kas yra tame, iš ko tai susideda? – mintyse, o kartais ir tiesiai jo klausiu.

Taigi mano paskutinės dainos žinutė būtų priminimas žmogui apie tai, iš ko susideda visa, ką matome akimis, apie pastabumą, detalumą, gilesnį aplinkos suvokimą.

Ir vis dėlto aš puikiai suprantu, kodėl daugybė žmonių nebepastebi mažų, bet gyvybiškai svarbių dalykų, iš kurių susideda viskas, kas mus supa. Mes nuolat gyvename sraute – informacija ir vaizdai keičia vieni kitus milžinišku greičiu. Protas prie to įprato, tad sugrįžti prie detalaus pasaulio matymo tampa vis sunkiau. Kiekviena žmonių karta turi vis mažiau žinių ir noro domėtis apie tai, iš ko susideda viršutinis derlingas žemės sluoksnis, oras, kokios gyvybės formos gyvena mūsų laukuose ir miškuose, iš ko sudaryti mes patys ir taip toliau… Dėl to tampa nereikšminga ir normalu numesti šiukšlę bet kur, nebevertinti nei aplinkos, nei savęs paties. Esame jau išties daug praradę. Bet dar galime sustoti. Pirmiausiai patys, o tuomet parodyti šią galimybę ir savo vaikams. Manau, kad nepaprastai svarbu augančiam vaikui padėti išgryninti jusles per betarpišką kontaktą su gamta, kitaip tariant – užduoti jam teisingą, prigimtinį toną.

Pastebėti mažus dalykus yra laimė. Linkiu kiekvienam savų mažų sustojimų ir atradimų.

Informaciją parengė Utenos rajono savivaldybės viešųjų ryšių atstovai

Giedriaus Širkos nuotraukos