Uteniške tapusi ornitologė Ingrida Lagunavičienė namus čia sukūrė ir keturioms savo pelėdoms

Įdomu, kiek daug esate sutikę žmonių, kurių profesija – stebėti paukščius?

Susipažinkite: iš Klaipėdos į Uteną gyventi persikėlusi Ingrida Lagunavičienė – ornitologė ir gamtos edukatorė. Įdomi ir nedažna ne tik Ingridos profesija, bet ir naminiai augintiniai – moteris augina keturias pelėdas, viena jų – lietuviška liepsnotoji pelėda.

Kviečiame į ilgą ir įkvepiantį pokalbį ne tik apie paukščius, bet ir apie skaniausią kavą bei savirealizacijos galimybes Utenoje.

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo paukščiai ir kodėl taip susidomėjote pelėdomis?

Viskas prasidėjo dar mokykloje. Lankiau ornitologų būrelį, daug laiko praleisdavome gamtoje – pažindindavomės su ja, tyrinėjome, rengdavome žygius, ekspedicijas, stovyklas. Kartu su mokytoju ir kitais būrelio nariais penktadieniais išvažiuodavome į mišką – žygiuodavome, tyrinėdavome, stebėdavome paukščius, miegodavome palapinėse, ant laužo gamindavomės maistą. Namo grįždavome tik sekmadieniais.

Atlikome ir daugybę tyrimų, susijusių su paukščių žiedavimu ir stebėjimu. Aš pasirinkau tyrinėti pelėdų mitybą ir taip giliai įnėriau į šią temą, kad jau septintoje klasėje laimėjau Respublikinį jaunųjų mokslininkų konkursą ir su savo moksliniu tyrimu buvau išsiųsta atstovauti Lietuvą Ispanijoje. Įdomu tai, kad pelėdas atradau per jų mitybą, o ne atvirkščiai. O paskui, kaip sakoma – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių: biologijos mokytojo dėka susipažinau su ornitologais, šie mane supažindino su pelėdų rūšių įvairove. Pamenu, norėdami pamatyti Uralinę pelėdą vykome į Biržų girią, buvo gili žiema, nakvojome vietos mokykloje… Tais laikais gamtininkų būreliai buvo kone kiekvienoje mokykloje, mes vieni su kitais bendraudavome – labai smagi ir įdomi patirtis.

Jau devintoje klasėje žinojau, kad noriu būti biologijos mokytoja.

Viena didžiausių gyvenimo dovanų yra tai, kad turėjau mokytoją, kuris mane įkvėpė. Kai įstojau į universitetą mokytis biologijos specialybės, jau pažinojau dėstytojus, puikiai jaučiausi ir man labai gerai sekėsi.

Dirbti pradėjau dar studijų metais, o visi mano darbai vienaip ar kitaip buvo susiję su pasirinkta specialybe. Daug savanoriavau. Man visada sekėsi, galbūt todėl, kad myliu savo darbą. Ir būtent to linkiu jaunimui – atrasti veiklą, kuri įkvepia, nes kai darai tai, kas patinka, viskas ima sektis savaime.

Pelėdos – laukiniai gyvūnai, bet jūs jas auginate namuose?

Taip, pelėdos yra mano augintiniai, tačiau jos nėra naminiai gyvūnai. Mano pelėdos yra išsiritusios nelaisvėje, žmogaus priežiūroje, todėl yra pripratusios gyventi su žmogumi ir negalėtų išgyventi laukinėje gamtoje. Pažintis su nelaisvėje gimusiomis ir auginamomis pelėdomis prasidėjo Pelėdų parke, kuriame dirbau studijuodama, vedžiau ekskursijas į parką atvykusiems smalsuoliams. Skleisti žinią apie pelėdas ir gamtoje deramą elgesį – man buvo lyg dovana.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai parkas buvo uždarytas, o aš iš Vilniaus persikrausčiau į Klaipėdą ir… labai ilgėjausi pelėdų. Vis guodžiausi vyrui ir jis mane palaikė, kai išsakiau norą pati jas auginti.

Neturėjau savo kiemo, kur galėčiau įrengti specialius voljerus, bet pažinojau „HBH Palanga” savininkę, išdrįsau pas ją nuvykti ir pristatyti savo idėją. Ji suteikė man galimybę naudotis žemės sklypu, kuriame įrengiau voljerus pelėdoms. Netrukus iš įvairių Europos parkų į mano paruoštus namus viena po kitos atkeliavo ir pelėdos.

Vienas mano tikslų – priminti žmonėms, kad pelėdžiukų gelbėti nereikia. Net jei jie atrodo iškritę iš lizdo, dažniausiai taip jie tiesiog mokosi gyventi savarankiškai. Pelėdos – paukščiai, kurie rūpinasi savo jaunikliais ir niekada jų iš inkilo ar lizdo nemeta. Bet kartais, kiek prakutę, bet dar neskraidantys pelėdžiukai patys netyčiomis iškrenta iš lizdo. Nereikia pulti jų gelbėti. Jie turi labai aštrius nagus, kuriais įsikibę medžio kamienu patys užsiropščia atgal į lizdą. Bet jie niekada to nedarys prie žmonių.

Asmeniškesnio ryšio su pelėdomis nekūriau tol, kol jos gyveno Žemaitijoje. Utenoje pelėdos gyvena mūsų namų kieme, praleidžiu su jomis tikrai daugiau laiko, todėl ir ryšys su jomis kitoks. Dviejų mano pelėdų rūšių atstovės pasižymi raminančiu poveikiu žmogui – būtent dėl to jos kai kuriose Europos šalyse dalyvauja terapinėse ir reabilitacinėse programose. Jų teigiamas poveikis žmogui yra pagrįstas mokslo tyrimais.

Mano auginama liepsnotoji pelėda – vienintelė lietuviška rūšis, kurią turiu. Tai ypatingo mielumo ir jaukumo paukštis. Dabar, kai turiu galimybę ją matyti kasdien, galiu pasakyti apie ją daug naujų dalykų. Pavyzdžiui, ji yra ne tik netvarkinga, bet ir nemėgsta rodytis dieną.

Vardų pelėdoms neduodu. Mano tikslas, kad edukacijų metu žmonės susipažintų su jų rūšimis, o ne su pelėda kaip asmeniu

Kokia vidutinė pelėdų gyvenimo trukmė natūralioje aplinkoje ir nelaisvėje?

Nelaisvėje gyvenančios pelėdos gali gyventi dešimtmetį, o gal ir ilgiau. Taip yra todėl, kad nelaisvėje joms užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos, o maistu pasirūpina žmogus. Laisvėje šie paukščiai gyvena iki 4–5 metų. Daug kas priklauso ir nuo gyvūno patiriamo streso.

Liūdna statistika: Lietuvoje nemaža dalis pelėdų žūva partrenktos sunkiųjų vilkikų ar kito stambaus krovininio transporto.

Pelėdų akys – ypatingos, ryškios, kaustančios dėmesį. Kodėl jos tokios?

Pelėdų regėjimas pritaikytas matyti silpnoje šviesoje. Tokia akių sandara suteikia pranašumą prieblandoje – jos geba matyti kontrastus, pastebėti menkiausią judesį, o dėl stereoskopinio regėjimo tiksliai įvertina atstumą iki grobio. Mitas, kad pelėdos naktį miega – jos tiesiog daugiau ilsisi. Šiai būsenai įvardinti naudojamas gražus terminas – dienoja.

Gyvenote Lietuvos didmiesčiuose: kodėl kilo mintis persikelti į Uteną?

Utenos rajone yra mano vyro giminė. Gyvendami Klaipėdoje dažnai čia sugrįždavome – bent kartą per mėnesį atvažiuodavome pabūti su tėvais, pailsėti ir pasidžiaugti gamta. Mano nuomone, čia – gražiausia gamta visoje Lietuvoje. Su vyru vis pasvajodavome kada nors čia gyventi, ir sutarėme, kad tai nutiks arba tada, kai mūsų vaikai – turime sūnų ir dukrą, baigs mokyklas, arba dar nebus pradėję jų lankyti.

Mano vyras – gydytojas, pilvo chirurgas. Vienų atostogų metu lyg tarp kita ko pasidomėjo galimybėmis dirbti Utenos ligoninėje ir po kelių pokalbių priėmė sprendimą. Taip čia ir atsidūrėme. Vaikai lanko darželį, aš plečiu savo veiklą – esu įsteigusi VšĮ „Paslaugos gamtai”, vedu edukacijas, pamokas gamtoje, organizuoju gamtos stovyklas.

Nors Utenoje gyvename dar nelabai ilgai, bet jau spėjau pažinti slapčiausias miesto gatveles ar parkų takelius. O koks turtingas Utenos rajonas – daugybė pažintinių takų, miškų bei ežerų!

Ar Utenoje jums pakanka erdvės savirealizacijai?

Viena iš mano veiklų – pažintinės edukacijos apie pelėdas. Jas rengiu vaikams, bendruomenėms ir įmonėms, siekdama paskatinti domėjimąsi gamta. Organizuodama edukacijas ir ekskursijas apie gamtą bendradarbiauju su kolegomis, kurie specializuojasi, pavyzdžiui, augalų tyrinėjime arba domisi išgyvenimu laukinėje gamtoje. Nesu visų sričių specialistė, man labai smagu pasikviesti kolegą profesionalą – taip mes papildome vienas kitą.

Esu studijavusi užsienyje, daug keliavusi, įgyta patirtis leidžia plėsti veiklą kad ir kur būčiau, o naujas idėjas atsivežu ten, kur atvažiuoju. Mano hobis – paukščių žiedavimas, tad, žinoma, žieduoju paukščius ir Utenoje… Utena yra gana toli nuo Ventės rago, kur įkurta paukščių žiedavimo stotis. Tikiu, kad dauguma mokyklų organizuoja ekskursijas, bet tai reikalauja lėšų ir laiko. Aš paukščių žiedavimo edukacijas vedu ten, kur patogu ugdymo įstaigai, nes turiu visą tam visą reikiamą įrangą ir patirtį.

Dar viena mano edukacijų tema – paukščių stebėjimas. Tai įdomu ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Utenoje veiklos netrūksta, bet edukacijas vedu ir kituose miestuose – žmonės jų laukia ir vertina. Esu lanksti, tai padeda man ne tik save realizuoti, bet ir skleisti svarbias žinias apie gamtą ir elgesį joje kuo plačiau.

Gamta ir pažintiniai takai – neatsiejama jūsų kasdienybės dalis. Ką dar įdomaus atradote Utenoje?

Esu aplankiusi visas Utenos mieste esančias kepyklėles, ypač dažnai užsuku į „Aikštės kepyklėlę”. Man skaniausia kava Utenoje – šeimos kepyklėlėje „Vanilinis dangus“. Visiems savo draugams, atvykstantiems į Uteną, sakau, kad geriausią itališką picą mieste pagamins picerija „Pizza Sole“.

Kaip manote, ar Utena – gera vieta verslo pradžiai, kūrybinei veiklai?

Taip, tai miestas, kuriame yra daug erdvės naujoms idėjoms. Čia juntamas poreikis netradicinėms pramogoms, edukacijoms, veikloms gamtoje. Būtent tai suteikia galimybę kurti, augti ir pasiūlyti žmonėms kažką naujo. Kalbant apie mano veiklos sritį – ji išskirtinė. Moterų, kurios užsiima paukščių žiedavimu, Lietuvoje yra nedaug. Šioje srityje ypač svarbus bendradarbiavimas – su kolegomis visoje šalyje dalijamės patirtimi ir padedame vieni kitiems. Tikiu, kad mano darbas Utenoje gali tapti ne tik įkvėpimu kitiems, bet ir galimybe užauginti naują gamtos mylėtojų, ornitologų kartą – galbūt net mano pačios pamainą.

Man Utena – tikras miestas žmogui: čia arti gamta, ramu kurti, o žmonės vertina prasmingas veiklas po atviru dangumi.

Informaciją parengė Utenos rajono savivaldybės viešųjų ryšių atstovai