Užsienyje gyvenome panašaus dydžio mieste kaip Utena. Labai smagu, kad viską čia galima pasiekti pėsčiomis. Taip pat visi geranoriškai nori padėti, paskatinti kažką kurti. Dar galiu pridurti, kad aplink Uteną ir pačiame Utenos mieste yra daugybė nuostabių vietų, parkų. Netoliese yra labai aukšto lygio Vytauto Valiušio keramikos muziejus, kuriame – didžiulė keramikos dirbinių kolekcija. Pastebime, kad yra didelis susidomėjimas ir Utenos kolegijos siūlomomis studijų programomis – pas mus iš šalia esančio fakulteto užsuka studentai atvykę iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kitų didžiųjų miestų.

Baigus mokyklą kartu su dabartiniu vyru išvykome į Vilnių – aš mokiausi, mano vyras – dirbo. Supratome, kad Vilnius nėra mūsų miestas – kiekvieną penktadienį po darbų stengdavomės kuo greičiau sugrįžti čia – į Uteną. Į Vilnių išvažiuodavome tik vėlų sekmadienio vakarą. Po triju studijų metų aš perstojau į neakivaizdines studijas ir mes grįžome į miestą, kuriame užaugome. Studijavau statybų inžineriją Vilniaus Gedimino Technikos universitete – jų taip ir nepabaigiau. Įstojau į Utenos kolegiją ir pabaigiau buhalterinės apskaitos studijas. Pasvarstymų, kad kažkur kitur galėčiau kurti verslą net nebuvo.

Iki tol dirbau ir Vilniuje – šokau miuzikluose, renginuose. Norėjau įgauti daugiau patirties, nesijaučiau visiškai pasiruošęs trenerio karjerai. Priėjau lūžio tašką – supratau, kad turiu labai didelį žinių bagažą ir jau laikas jas perduoti. Kaip ir mionėjau, treneriu pradėjau dirbti Utenoje esančiose mokyklose. Mane čia traukė nostalgiški jausmai – tuo metu čia nebuvo jokios veiklos jaunimui, norėjau būti pirmuoju treneriu, kuris gatvės šokius atvežė į Uteną.