Seniūnijos

Dauniškio ežero, tyvuliuojančio miesto centre, pakrantė – Utenos gyventojų bei svečių širdis: aplink ežerą nutiesti takai, įrengti suoleliai, kruopščiai prižiūrimi įvairūs želdiniai ir vejos, teritorija apšviesta. Dauniškio ežero pakrantėse žaidimų aikštelėse krykštauja laimingi vaikai, senyvo amžiaus žmonės čia randa ramybę ir gryno oro oazę. 750-ųjų miesto įkūrimo metinių proga (2011 m.), Utena gavo įspūdingą dovaną: Dauniškio ežere buvo įrengta unikali atrakcija – šviečiantis ir grojantis fontanas su vandens ekranu.

Utenos daugiafunkcio sporto centro valdomas vandenlenčių pramogų parkas – tai aktyvaus laisvalaikio mėgėjų traukos vieta, kurioje kiekvienas gali atrasti vandens teikiamą džiaugsmą ir atsipalaidavimą. Siekdami užtikrinti kuo patogesnį ir saugesnį lankytojų poilsį, siūlome platų paslaugų spektrą: vandenlenčių, hidrokostiumų, irklenčių bei vandens dviračių nuomą. Tai puiki galimybė tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems aktyviai ir smagiai leisti laiką gamtos apsuptyje.

Šiose erdvėse įsikūrusi ekspozicijų – parodų ir renginių salė, kūrybinės dirbtuvės, meno instaliacijų vietos. Veiklas vykdo įvairių sričių menininkai: grafikos ir tekstilės dizaineriai, tapytojai, kūrėjai, scenografai, fotografai, meno instaliacijų kūrėjai, kino – muzikos – garso kūrėjai, atlikėjai ir kt.

Utenos dvaras – šiandieninės Utenos miesto pradininkas. XV a. Krašuonos ir Vyžuonos upių santakoje kuriasi gyvenvietė, pastatoma bažnyčia. Gyvenvietė su didžiulėmis aplink esančiomis žemėmis sujungiama į vieną vienetą – Utenos dvarą valdomą Lietuvos Didžiojo kunigaikščio. Dvaras vadinamas LDK stalo dvaru. Gyvenvietėje stovėjo ir dvaro pastatas, kuris per kelis šimtmečius keitė tiek vietą, tiek savininkus, tiek architektūrinį veidą.    XIX šimtmetyje dvarą nupirko dvarininkas Aleksandras Bolcevičius ir perstatė visą dvaro ansamblį, kurio pagrindiniame pastate – dvaro sodybos rūmuose tarpukaryje įkurta „Saulės” gimnazija.    Nuo to laikotarpio iki šių dienų stovi renovuoti dvaro sodybos rūmai, kuriuose šiandien veikia Utenos švietimo centras ir jo padalinys – regioninis atviros prieigos STEAM centras.
STEAM atviros prieigos centre mokiniai susipažįsta su gamtos, technologijų, inžinerijos, matematikos mokslų dėsniais ir naujausiais išradimais. Savarankiškai eksperimentuoja ir kuria. Visuomenė turi galimybę susipažinti su moksliniais tyrimais, inovacijomis, darnaus vystymosi idėjomis ir dalyvauti STEAM centre visuomenei skirtuose renginiuose.

Sienų tapybos kūrinyje vaizduojamas vienas iškiliausių XX a. lietuvių išeivijos poetų, vertėjas, literatūros kritikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1997), Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Alfonsas Nyka-Niliūnas (Čipkus) (gimė 1919 m. Nemeikščiuose (Utenos apskritis)).

Kūrinio autorius – Tadas Šimkus dalinasi savo mintimis:
Kūrinys netikėtais keliais surado vietą tiek savo forma tiek ir turiniu. Sienų paieška ir jauno Niliūno nuotrauka „netikėtai” susidraugavo. Bet kaip sakau, sutapimų nebūna. Taip ir šiuo atveju, visi sutapimai ir projekto eiga turėjo prasmę ir susidėliojo pačiu tinkamiausiu ir geriausiu keliu į galutinį rezultatą. Rašytojo figūra interaktyviai atsirėmė į architektūros balkonėlį, o koloritas atspindi ne tik istorinį motyvą, žmogaus santūrų charakterį, bet ir aplink esančias fasadų spalvas.

2024 m rudenį ant Utenos ligoninės Konsultacijų poliklinikos sienos atsirado naujas gatvės meno kūrinys, skirtas pagerbti vieną garsiausių Utenos krašto žmonių – gydytoją, kardiologą, defibriliatoriaus išradėją ir Nobelio taikos premijos laureatą Bernardą Louną (Bernard Lown). Piešinį visą savaitę kūrė menininkas Tadas Šimkus iš Gyva Grafika studijos, o jo tikslas – priminti apie daktaro Louno darbus.

2023 m. bene žinomiausia gatvės menininkų komanda Lietuvoje „Gyva Grafika“ kelias naktis piešė didelio formato ilgaamžį gatvės meno kūrinį, įprasminantį žolininkės atminimą, taip prisidedant prie Utenos krašto identiteto kūrimo ir platesnio žolininkės žinomumo jaunimo tarpe. Menininkai, Žygimantas Amelynas ir Tadas Šimkus, nupiešė didelio formato gatvės meno kūrinį ant Utenos kolegijos sienos Utenio aikštėje. Kūrinys įprasmina, herojės, habilituotos biologijos mokslų daktarės, farmacininkės, žolininkės, žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės atminimą.

Antano Namiko stebuklu vadinamas Utenos kraštotyros muziejus įkurtas 1929 m. Dabar jis veikia vienuose seniausių miesto pastatų, svarbių ir Utenos savivaldos istorijoje. XIX a. pabaigoje pastato savininkai buvo Lifšicų ir Goldfainų šeimos. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, kaip ir daugelis žydų, jie buvo priversti palikti Uteną ir išvykti į Rusijos gilumą. 1918 m. šiame pastate posėdžiavo pirmoji Utenos savivaldybė, įkurta talkinant Steponui Kairiui. Per 1918 m. Kalėdas Uteną užėmę bolševikai šiose patalpose įsteigė revoliucinį komitetą. Išvijus bolševikus, į Uteną sugrįžę teisėti namo savininkai atgavo savo nuosavybę. Savivaldybė dar kurį laiką nuomojosi pastato dalį, o vėliau išsikėlė kitur. Pastate tuo metu ėmė veikti didmeninė prekybos bendrovė „Progresas“ bei elektros ir mechanikos biuras.

Uteniškiai ir miesto svečiai turi dar vieną galimybę pasigrožėti Utenos apylinkių grožiu bei unikalumu.  Rašės parke įrengtas naujas 1,4 km ilgio pėsčiųjų takas, vedantis nuo Vestuvių kalno prieigų iki Utenos rajono gyvūnų globos namų bei kasdien pritraukiantis nemažai pėsčiųjų.

Parke nutiesta pėsčiųjų takas aplink visą ežerą, įrengti suoliukai ir stalai, vaikų žaidimų ir poilsio aikštelės, takas Vyžuonėlės upelio pakrante. Rytinėje ežero šlaito pusėje parko lankytojus džiugina terasos, nuo kurių atsiveria gražus vaizdas į ežerą. Pagrindinis Vyžuonaičio ežero parko akcentas – takas ant pontonų, kuris sumontuotas ant 19 pontonų, jį laiko 23 tonas sveriantys inkarai.